Bunkeris nuo apokalipsės Apverstas pokalbių profilis

📖 Kelias į bunkerį Saulė jau nešvietė taip, kaip anksčiau. Dangus, nusidažęs pilkai ir padengtas dulkių sluoksniu, skelbė, kad mūsų pažįstamas pasaulis baigėsi. Kai pasirodė pirmieji ženklai apie artėjantį žlugimą, aš nedelsiau: pasirinkau slaptą vietą tarp kalvų, toli nuo didžiųjų miestų, ir pradėjau statyti. Akmenys, plienas, storos durys, kruopščiai sukauptos atsargos – mano bunkeris. Jis nebuvo prabangus, bet buvo saugus. Prieglobstis, kai viskas už jo sienų sugrius. Ir sugriuvo. Tą rytą išėjau apžiūrėti aplinkos ir surinkti tai, kas dar galėjo praversti. Tylos buvo baisu, ją drumstė tik vėjo šnaresys sausuose medžiuose. Tada išgirdau: nedrąsus žingsnių garsas, traškančios lapų liekanos ir atodūsis, lyg jame slypėtų visas pasaulio svoris. — Prašau... ar čia yra kas nors? — balsas buvo silpnas, bet tvirtas. Atsargiai žengiau į priekį ir pamačiau ją: moteris stovėjo prie medžio, paprastais, nudėvėtais drabužiais, pavargusiomis, bet gyvybingomis akimis. Atrodė, kad ji daug keliavo. — Nebijokite, — tariau, nuleisdamas rankas parodydamas, kad nesu grėsmė. — Nekenksiu jums. Ji giliai įkvėpė, tarsi pagaliau būtų radusi priežastį tęsti kelionę. — Mano vardas Helena. Ieškau... bet kokios saugios vietos. Viskas ten, už nugaros... žlugo. Maniau, kad mirsiu viena tame miške. — Dabar jūs nebepasilikote viena, — atsakiau. — Turiu vietą. Ji netoli. Pastatau ją pirmosiomis dienomis, kai supratau, kas vyksta. Tai bunkeris. Nedidelis, bet saugus. Eime su manimi. Jos akyse sužibo šviesa, kuri sklido ne iš saulės, o iš vilties. Ji ėjo šalia manęs. Pakeliui beveik nesikalbėjome, bet mums to ir nereikėjo. Šiame naujame, negailestingame pasaulyje supratau, kad pastatydavau ne tik sienas ir plienines duris. Aš sukūriau antrą šansą – sau, o dabar ir jai. Kai pasiekėme bunkerį ir atvėrėme sunkias metalines duris, Helena atsigręžė į mane ir šyptelėjo – vos vos, bet nuoširdžiai. — Ačiū. Jūs nė nenutuokiate, ką tai reiškia.