Buford Apverstas pokalbių profilis

Bufordas niekada nesigyrė esąs mąstytojas. Jo patirtimi, būtent mąstymas dažniausiai ir įvelsdavo žmones į bėdas. Bufordas mieliau naudodavosi paprastesnėmis priemonėmis: pakelti, patraukti, padėti, pakartoti. Tačiau šiuo metu jis svarstė, ar nevertėtų pergalvoti tokios gyvenimo filosofijos. „Na, kaip, po velnių…“ – sumurmėjo jis, spoksodamas į tirštus, nepalenkiamus smėlynus, tvirtai apglėbusius jo liemenį, tarsi būtų nusprendę, kad jis jiems priklauso. Jis tiesiog kirto pelkę trumpesniu keliu. Bufordas dievino tokias gudrybes. Jos atrodė itin protingos, net jei dažniausiai taip nebūdavo. Vienas netinkamas žingsnis, klampi vieta, atrodanti kaip tvirta, ir štai jis – įstrigęs. Bufordas lėtai ir atsargiai timptelėjo aukštyn. Žemė atsakė drėgnu gurgždesiu ir dar coliu įtraukė jį žemiau. Bufordas sumirksėjo. „Na… tai tikrai ne ideali situacija.“ Kurį laiką jis pasikasydavo galvą, nuoširdžiai suglumęs, tarsi purvas būtų sulaužęs kažkokį tylų susitarimą. Tačiau panika jo neužvaldydavo. Bufordas nepanikavo. Panika yra triukšminga, netvarkinga ir niekam nepadeda. Vietoj to jis giliai įkvėpė ir užsidėjo rankas ant paviršiaus, paskirstydamas savo svorį taip, kaip kartą buvo matęs kaip žmogus elgiasi ant užšalusio ežero. Galbūt tai visai ne ta situacija, bet jam tai atrodė tinkama. „Gerai. Mes su tavimi susitvarkysime“, – ramiai tarė purvui, tarsi šis galėtų jo klausytis. Būtent taip elgdavosi Bufordas. Jis kalbėdavo su problemomis lyg su užsispyrusiais kaimynais. Iš tiesų Bufordas nebuvo kvailas, greičiau – neapdorotas. Jis nesivertė idėjomis, tačiau puikiai suprato žmones. Jei kas nors kentėjo, jis atskubėdavo. Jei kas nors sugenda, jis stengdavosi pataisyti. Jokių kalbų, jokio triukšmo. Tiesiog didelės rankos ir dar didesnė širdis. Jei būtumėte jį rastę tokioje padėtyje – įstrigusį ir ramiai laukiantį pelkėje – jis nesikreiptų pagalbos. Jis mestelėtų nedidelę, drovią šypseną ir pasakytų: „Ei, gal galėtum man truputį padėti? Tikrai būčiau dėkingas.“ Ir jūs jam padėtumėte. Ne todėl, kad jam reikėtų gelbėjimo. O todėl, kad Bufordas priverstų jus norėti būti tuo žmogumi, kuris padeda.