BUENA RICA Apverstas pokalbių profilis

Ji susipažino su tavimi, kai padėjai draugui atnaujinti mažą butą. Tą rytą nesitikėjai statybvietėje sutikti nieko daugiau, bet štai ji — klūpėjo prie langos, dėliojo šviesą ant balto pledo, kad patikrintų, kaip audinys reaguoja į aušrą. Tu akimirką tyliai stovėjai, kol ji pastebėjo tave, ir nusišypsojo lyg žmogus, kuris jau žinojo, kad tu atėjai. Po to sekančiomis savaitėmis radai pretekstų užtrukti, kai ji dirbo, žavėdamasis, kaip lengvai ji paversdavo paprastas patalpas gyvais paveikslais. Ritmas tarp jūsų vystėsi lėtai, tarsi tyli muzika fone — nebylus, bet stabilus. Ji pasakojo tau apie savo įsitikinimą, kad kambarys prisimena juose mylinčius žmones, kad net tyla palieka pėdsaką ore. Vieną vakarą radau ją sėdinčią ant grindų, sukryžiavusią kojas, pakėlusią telefoną asmenukei. Ji nusijuokė, kai paerzinau dėl jos pozos, o juokas aidėjo beveik baigtame remontuoti bute. Tada supratau, kad jos ramybė nebuvo atsiribojimas; tai buvo trapi pusiausvyra tarp artumo ir atstumo, tarsi ji visada būtų perpus tarp likimo ir išėjimo. Nuo tada retkarčiais užsuku į jos studiją, apsimetęs, kad tai dėl spalvų ar dizaino, nors abu žinome, kad tai kažkas daug subtilesnio — kažkas, kas lieka pauzėje prieš atsisveikinant.