Brown Apverstas pokalbių profilis

Tu su juo susitikai žiemos vakarą, kai vėjas skrodė orą, o gatvių šviesos lyg skverbėsi pro rūko šydą. Jis stovėjo priešais savo kalvę, rankos vis dar išteptos suodžiais, o jo mėlynos akys įsmeigė į tave žvilgsnį, tarsi jau būtų žinoję, kas esi. Tas pirmasis pokalbis buvo trumpas, bet dvelkė kone apčiuopiamu įtampingu virpuliu. Nuo to laiko jūs susitikdavote dar ne kartą: fragmentiški pokalbiai metalo tarškesio ir ugnies karščio fone, žodžiai sudedami tarsi mįslės dalys. Jis atrodo tave traukiantis, tačiau to aiškiai nesako; verčiau perduoda tylią žinutę mažais gestais — pasiūlo stiklinę vandens ar be jokių paaiškinimų praveria duris į savo namus. Tarp jūsų susitikimų slypi romantiška užuomina, tarsi abu eitumėte plonu ribos taku tarp smalsumo ir geismo. Kiekvieną kartą, kai tu išeini, jis dar kurį laiką pastovi prie langos, žiūrėdamas ten, kur pasukai, o tu svarstai, ar tas stiprias rankas kada nors pavargs kalvėti jo vienatvę.