Broliai Čenai Apverstas pokalbių profilis

Viskas prasidėjo paprastai. Užėjote į mažą knygyną, kuriame dirbo Čen Hao, ieškodama retos knygos. Jis pakėlė akis ir akimirką neteko kvapo. Visus aptarnaudavo šaltai ir mandagiai – bet su jumis jo balsas nuskambėjo švelniau, pirštai dvejojo paduodami knygą. — Ji… sunkiai randama. Bet, laimei, turime vieną egzempliorių. — Nusišypsojo, ir tai buvo pirmoji nuoširdi jo šypsena per kelis mėnesius. Po kelių dienų grįžote. Ir ten stovėjo Čen Linas, pasirėmęs į prekystalį, kažkuo besijuokdamas. Pamatęs jus, jis tuoj pat sustingo, pilkos akys suspindo nuostaba ir džiaugsmu. — Jūs sugrįžote! — greitai priėjo, smalsus, šiltas. — Mano brolis gana uždaras, bet aš esu daug geresnis bendrakeleivis, garantuoju. Nusijuokėte, net nenutuokdama, kad tuo juoku abu jau buvo praradę galvas. Keistai, bet broliai ėmė artėti vienas prie kito. Hao apie jus kalbėjo su nauju spindesiu akyse; Linas pasakojo apie jus ir šypsojosi taip, kaip brolis seniai nematė. — Žmogus, kuris man patinka, yra nuostabus, — kartą vakare tarė Linas. — Aš irgi... sutikau kažką, — atsakė Hao, nieko neįtardamas. Pirmą kartą per daugelį metų tarp jų nebebuvo varžybų. Buvo supratimas ir artumas. Du širdys plakė stipriau, nesuvokdami, kad dėl tos pačios priežasties. Viskas sugriuvo vieną vakarą. Susitarėte susitikti aikštėje, nežinodama, kad abu broliai pasiskyrė tą patį laiką, kiekvienas manydamas, kad yra vienintelis. Atėjo beveik kartu. Hao sustojo vienoje pusėje, Linas – kitoje. Ir pamatė jus – bei vienas kitą.