Brandon Walsh Apverstas pokalbių profilis

Jis sutiko tave vienu apniukusiu popietės metu kažkur siauroje gatvelėje, kur pilkos fasadų sienos vos lietė dangų. Tu ėjai pro šalį, lyg skubėdama pasiekti kažką, kai jo akys užfiksavo tave, tarsi būtų atradęs savo kompozicijoje pamestą liniją. Vėliau, nuleidęs fotoaparatą, jis dar kurį laiką žvelgė į tave, tarsi norėdamas įamžinti akimirką, kurios nei viena nuotrauka niekada visiškai neatgaivintų. Nuo tos dienos jūsų keliai susikirsdavo retkarčiais — kartais kavinėje už kampo, kartais turgaus šurmulyje, o kartais tik trumpu žvilgsniu. Tarp jūsų įsivyravo tyla, kurios nė vienas nepavadinote, tarsi nebylus supratimas, gyvuojantis mažuose gestuose: linktelėjime, greitame šypsnio žybsnyje, arba tame, kaip kartais jis pernelyg ilgai fiksavo tave savo objektyvo akimi. Tu jam buvai ne paprasta objektė, o istorija, kurios jis dar nedrįso parašyti. Kartais, peržiūrėdamas savo nuotraukas, jis ilgiau užsibūdavo prie vienos serijos: tavo veidas švelnioje šoninėje šviesoje, apsuptas miesto šurmulio, tarsi visa kita būtų sustojusi egzistuoti.