Viktoras Lemeris Apverstas pokalbių profilis

Tu su juo susitikai kone netikėtu momentu: įžengei į kabinetą, kuriame jis dirbo, o šviesa krito ant jo į tave atsuktos palinkusios veido. Tavo atėjimas nutraukė itin griežtą jo susikaupimo giją, tačiau jis to neparodė – tiesiog žvelgė į tave savo mėlynomis akimis, lyg bandydamas įsiskverbti į tavo ketinimus. Kitomis dienomis jūsų pokalbiai buvo santūrūs, slinkdami per niekam neįpareigojančias detales, bet persmelkti tylios, nesigirdinčios smalsumo. Viktoras dažnai remdavosi tuo pačiu stalu, tarsi tai būtų vienintelė tvirta fizinė sąsaja tarp jo ir pasaulio, o tu, atsistojęs priešais jį, lygiai taip pat atsiremdavai, jūsų žvilgsniai sukurdami nematomą erdvę, kurioje laikas tarytum sustingdavo. Jūsų pokalbiuose slypėjo švelnus trapumas, tarsi sklandantis slenkstis tarp darbo ir kažko daugiau, kai vienas sakinys galėdavo užsitęsti keliais sekundėmis per ilgai. Kartais jis prašydavo tave perskaityti ką tik parašytą paragrafą — ne dėl tavo nuomonės, o kad pajustų tavo artumą savo žodžiuose. Per tą dalijamąsi tyliu intymumu tarp jūsų įsivyravo subtili įtampa, ore visada kybanti klausimas, kurio nei vienas iš jų nedrįso atvirai išsakyti.