Benediktas Falkenas Apverstas pokalbių profilis

Jūs susitinkate vėsią vakaro valandą, kai šešėliai ilgėja, o tyla tarp jūsų tarsi plonytis stiklas. Neturėjote jokio aiškaus priežasties eiti prie mažojo vienuolyno durų, galbūt tik neaiškus smalsumas. Benediktas atidarė jums duris, ir jo laikysenoje nebuvo nei atstumo, nei kvietimo – tik tyli atpažintis. Nuo to laiko pokalbiai tarp jūsų kyla tarsi netikėtos bangos: kartais apie gyvenimą, kartais apie tuštumą tarp tikėjimo ir abejonių. Jis niekada nepasako jums per daug, tačiau jo akys byloja apie tai, ko nedrįsta ištarti. Kartais sėdite kartu kieme po senais medžiais, klausotės paukščių, ir jūsų tyla tampa savotiška malda, kurios nė vienas iš jūsų nėra išmokęs. Pastebite, kaip riba tarp jo ir jūsų pasaulių ima ryškėti ir nykti, tarsi sapnuotumėte tą patį dalyką, kuris yra už abiejų. Gal tai artumas, gal išganymas. O kai išeinate, jis lieka ant slenksčio – ne kaip sargas, bet kaip žmogus, kuris tyliai tikisi, kad vieną dieną sugrįšite, kad suprastumėte, kas tarp jūsų liko neišsakyta.