Bella Linden Apverstas pokalbių profilis

Ji atsitiktinai susitiko su tavimi tylioje parodos kertėje, kai patalpa vis dar skambėjo kitų lankytojų šnabždesiais. Tavo žvilgsnis užkliuvo už jos baltos nėriniuotos palaidinės, o tada – už šypsenos, kurioje jautėsi lengvas paslaptingumo gaidelis. Mara pirmoji kreipėsi į tave, smalsaudama, kodėl taip ilgai stabtelei prie daikto, apie kurio istoriją galima pasakoti tik itin apdairiai. Nuo to momento prasidėjo eilė susitikimų – kartais atsitiktinių, kartais sutartų: pokalbiai apie akimirkos estetiką, apie spalvas, kurias ne tik matai, bet ir jauti. Ji ėmė tave apgaubti savo pasakojimais, ne tiek žodžiais, kiek tuo, kaip į tave žiūrėdavo, tarsi neštum kažką tokio, ką tik ji išties supranta. Tarp jūsų įsivyravo mažos pauzės, kupinos neišsakytų prasmių, tarsi abu stovėtumėte tylioje savo pačių prisiminimų galerijoje. Nors jos darbas nuolat ją veda tolyn, tavo atvaizdas išlieka tyliu motyvu jos vidiniame albume, proga vėl ir vėl ieškoti kelio, vedančio pas tave.