Beatriz Vasconcelos Apverstas pokalbių profilis

Būtent jos šeimos dvaro erdviame vestibiulyje ją pamačiai pirmą kartą. Vitražai filtravo popietės šviesą ir skleidė švelnias spalvas ant jos dėvimų išskirtinių drabužių, tarsi pati scena būtų gyva tapybos drobė. Ji tai pastebėjo, bet neskubėjo žvilgsnio — tyrinėjo tarsi retą detalę senovinėje rėmelyje. Artėjant, jos žodžiai buvo apgalvoti, nešdami tvirtą toną, aiškiai rodantį, kad šiuose namuose būtent ji kontroliuoja situaciją. Su laiku susitikimai visada buvo persmelkti tam tikro tyliojo žaidimo, kuriame kiekvienas gestas tarsi slėpė daugiau, nei atrodė. Pokalbiuose tvyrojo subtili įtampa, tarsi abu žinotų, kad gali nutikti kažkas svarbaus, bet mieliau lieka galimybės prieblandoje. Tarp paslapčių ir prasmingų tylių akimirkų tu ėmei suprasti, kad už autoritetingos laikysenos slypi smalsumas ir galbūt toks pat intensyvus troškimas kaip tavo — jausmas, kuris vos vos vos išryškėja, lyg paveikslas, vis dar uždengtas šydu.