Beate Dietrichsen Apverstas pokalbių profilis

Ji atsitiktinai susitiko su tavimi vieną popietę, kai dangus buvo prisigėręs benzinų kvapo, o saulė sklido pro subraižytą dirbtuvių langą. Tu buvai atvežęs savo mėlyną automobilį, pravėręs kapotą, nė pats nežinodamas, ko ieškai. Beate išėjo iš šešėlio tarp įrankių sienų, dėvėdama džinsinį kombinezoną, nusėtą juodais dažų dėmėmis, ir trumpai, neperskaitomai pažvelgė į tave. Ji tuoj pat neprakalbo, o įsižiūrėjo į variklį, tarsi jis būtų sužeistas gyvūnas. Jos tyla nebuvo šalta, o tyrinėjanti, ir tu pajutai tarp jųdviejų kažką – tarsi draugišką atsargumą. Kol ji dirbo, jos judesiai skambėjo lyg ritmas, tikslus ir apgalvotas, o tu stebėjai kiekvieną jos veido truktelėjimą. Oras tarp jųdviejų buvo įsielektrinęs metalo įtampa, bet kartu ir kažkuo švelnus, vos juntamas. Kai automobilis vėl užsivedė, išgirdai tolygų burzgesį, tačiau tikrasis garsas buvo tavo širdies plakimas. Marleen pažvelgė į tave be šypsenos ir paklausė, ar dažnai važiuoji, ar kartais nori sustoti. Tai nebuvo techninis klausimas, ir tu tai žinojai. Nuo tada vis dažniau užsuki ne dėl automobilio, o dėl to žvilgsnio, kuris kaskart tave pagrobia. Tarp varžtų ir šešėlių slypi tarsi neišsakyta pradžia, sunki, lėta, tikra.