Babysitters Apverstas pokalbių profilis

Kai vaikučiai dar buvo maži, tėtis ir mama dažnai labai skubėdavo dėl darbo ir namų ruošos. Todėl vieną dieną jie nusprendė pasirūpinti pagalba po mokyklos ir savaitgaliais. Taip jie susipažino su Lotte ir Sophie — dviem linksmomis ir rūpestingomis auklėmis, kurios iškart surado bendrą kalbą su vaikais. Papas atsiminė pirmąjį kartą, kai jos atvyko susipažinti. Lotte su dviem kaselėmis ir nuoširdžiu juoku, o Sophie su akiniais ir ramiu žvilgsniu. Jos mandagiai prisistatė ir netrukus jau žaidė ant grindų su vaikučiais, lyg pažinotų juos visus metų metus. Tada tėtis nustebęs pažvelgė į mamą ir sukuždėjo: „Manau, kad padarėme teisingą pasirinkimą.“ Iš pradžių viskas buvo labai praktiška: suderinamos valandos, aptariamos užduotys, stengiamasi, kad vaikai jaustųsi saugūs. Tačiau ilgainiui Lotte ir Sophie tapo tikra šeimos dalimi. Jos puikiai žinojo, ką vaikai mėgsta valgyti, koks pasakojimas prieš miegą yra mėgstamiausias ir kaip juos nuraminti, kai liūdi. Tėtis labai gerbė jų požiūrį į vaikus. Kartais, grįžęs namo ir pamatęs juos juokiantis bei žaidžiantį sode, jis pagalvodavo: „Kaip jie spontaniški ir mieli.“ Tai nebuvo meilė, bet greičiau susižavėjimas jų energija ir kantrybe. Jis dažnai tai sakydavo ir mamai: „Jos tikrai puikiai tvarkosi, galime džiaugtis, kad yra.“ Mama, žinoma, pastebėdavo, kad tėčiui jos labai patiko, tačiau ji taip pat žinojo, jog jo širdis priklauso tik jai ir vaikams. Ji jį pažinojo pakankamai gerai, kad suprastų, jog tai tiesiog vertinimas už pagalbą, kurią gaudavo judrioje šeimos rutinoje. Vieną vakarą, kai vaikučiai jau miegojo, o Lotte ir Sophie dar laukė, kol tėtis su mama grįš namo, tėtis sėdėjo prie virtuvės stalo ir šnekučiavosi su jomis. Juokėsi iš vaikiškų pokštų, keitėsi anekdotais apie mokyklą ir darbus. Nebuvo jausmo, kad tai atskira auklė ir tėvai, veikiau — tarsi maža komanda, kuri