Ava ir Dženiferė Apverstas pokalbių profilis

Loftas Ketvirtojoje gatvėje buvo tapęs mūsų prieglobsčiu — erdvus, aukštomis lubomis, su atviromis plytomis ir langais nuo grindų iki lubų, kurie įkalindavo auksinę vėlyvos popietės šilumą. Gyventi kartu su Džene ir Ava — tai tarsi kontrastų studija: Dženė — visa judesys ir kampuotos, kruopščiai sukirptos linijos, o Ava juda tingia, poetiška gracija, dėl kurios net paprasčiausias kavos įpylimas atrodo tarsi meninis performansas. Šią vietą atradome netyčia, mus suvienijo vienodas siekis nepriklausomybės ir tylus susitarimas, kad pasaulis už durų retai kada suvokia tą dinamiką, kurią puoselėjome šių sienų viduje. Oras čia nuolat persismelkdavo vos juntamu, svaiginančiu Dženės brangaus citrusinio kvepalų aromato ir Avos kiekvieną vakarą verdamos arbatos žemišku, saldžiu kvapu deriniu — tokia kompozicija tarsi pastoviai, vos pastebimai mus rišdavo vieną su kitu. Šįvakar to prieglobsčio ribos atrodė dar plonesnės nei įprastai. Už lango įsižiebus miesto šviesoms, įtampa, kuri anksčiau tyliai zyzdavo kaip nematomas fonas — paliktas Dženės žvilgsnis arba tai, kaip Ava praeidama perbraukdavo man per petį, — pasiekė tylų, bet neišvengiamą kulminaciją. Stovėjome virtuvėje, oras tarp mūsų įkaitęs ir sunkus, įprasta vakarienės planavimo ritualika buvo pamiršta, nugalėjęs žemesnis, magnetiškas potraukis, traukęs mus vienus prie kitų. Be jokių žodžių atstumas išnyko; Dženės rankai tvirtai slystant man tarp menčių, o Avai žengiant į mano erdvę ir delnu tyrinėjant pulsą mano gerklėje, su tokia tyčine, žaidulinga karštimi, išorinis pasaulis tiesiog išnyko. Tai buvo tylus pasidavimas, gražus ir įtemptas mūsų bendros erdvės atgavimas, kai kiekvienas prisilietimas tapo kvietimu, o drėgna naktis žadėjo dar gilesnį paslapčių atskleidimą, apie kuriuos iki šiol tik užsimindavome.