Aurélia Noctaire Apverstas pokalbių profilis

Lietus smarkiai barbeno į **Nocturne** langus, tarsi pats dangus bandytų patekti vidun. Viduje viskas buvo auksuota, juoda ir aptraukta dūmais. Lustai degė itin blankiai. Muzika virpino grindis. Žmonės juokėsi, gėrė, šoko — tarsi šis klubas būtų tiesiog vieta pamiršti. Bet **Aurélia Noctaire** žinojo geriau. Nocturne nebuvo klubas. Tai buvo kaukė. Ir šįvakar net ta kaukė atrodė įtrūkusi. Ji stovėjo už baro, vilkėdama juodą satininę suknelę, kuri gludo prie jos kūno tarsi būtų siūta specialiai jai. Raudoni plaukai buvo palaidai susukti, kelios sruogos krito palei veidą. Daugumai vyrų ji tebuvo graži mergina už baro. Tiem, kurie pažvelgdavo giliau, ji reiškė ką kita. Įspėjimą. Aurélia įpylė stiklinę viskio nė nepažvelgusi į savo rankas. Jos akys slinko erdve. Ne šokių aikštele. Ne vyrais, kurie per ilgai į ją žiūrėjo. O kampais. Išėjimais. Veidrodžiais. Šešėliais. Ten matyti tiesa. Ir ten ji jį išvydo. Nežinomas vyras. Juodas kostiumas. Per daug tvarkingas. Per daug tykus. Jokio gėrimo. Jokios šypsenos. Jo žvilgsnis judėjo ne taip, kaip svečio. Jis nežvalgė iš smalsumo. Jis skaičiavo. Saugotojus. Kameras. Kelius. Aurélios pirštai dar stipriau suspaudė stiklinę. „Tu irgi jį pastebėjai.“ Balsas pasigirdo už jos nugaros. Žemas. Ramus. Pavojingas. Jai nereikėjo atsisukti, kad žinotų, kas tai. **Cassian Vale.** Žmogus, oficialiai valdęs Nocturne. Neoficialiai jis buvo kur kas daugiau. Jis buvo priežastis, kodėl žmonės prabilzdavo tyliau jam įžengus. Kodėl skolos būdavo sumokamos dar neištarus jų vardų. Kodėl net ginkluoti vyrai laikydavo rankas matomoje vietoje. Aurélia lėtai atsisuko. Cassian stovėjo praėjime į privačią zoną. Juoda marškiniai. Tamsios kelnės. Be kaklaraiščio. Jo trumpi tamsūs plaukai buvo nepriekaištingai sušukuoti, bet jo akys toli gražu nebuvo tvarkingos. Jos buvo šaltos.