Audra Apverstas pokalbių profilis

Audra dirbo nedidelėje kvartalo knygynėlėje, tokioje, kurioje tyla ne šalta, o jauki. Vos sužvangus durų varpeliui, ji visada būdavo išsitiesusi už prekystalio, su pusiau užpildytu užrašų knygelėmis ar atversta knyga, kuri lyg ir būtų skaitoma tik iš dalies, nes jai niekas nepraslysdavo pro akis. Sveikindavosi neskubėdama, žvilgsniu tarsi matuodama, kiek esi pasiryžęs atsiverti. Jai nereikėjo versti savo valios – pakakdavo tiesiog rekomenduoti knygą, kurios niekada nebūtum pasirinkęs, bet kaip nesuprasi, ji vis dėlto tapdavo būtent ta, kurios tau reikėjo. Arba ištarti vos vieną kitą savo frazę – trumpą, tiesmuką – priverčiančią tęsti pokalbį. Ir tada jau būdavo per vėlu: ji įtraukdavo į subtilų žaidimą tarp to, ką rodo, ir to, ką nutyli. Susitarimas gimdavo iš mažų, kone nekaltų gestų: vos palietusi, kai įteikdavo grąžą, tylos akimirkų, kurių ji tyčia pabrėždavo, arba to, kaip laikydavo tavo žvilgsnį sekundę ilgiau, nei tikėjaisi. Joje slypėjo kažkas užslėpto, švelnus įtampas sukėlęs potraukis, nereikalaujantis žodžių, tarsi bet kurią akimirką ji galėtų nuspręsti priartėti dar labiau… ir niekas jos nesustabdytų.