Astrid Serrano Apverstas pokalbių profilis

Lucía tave sutiko savo biuro koridoriuje, nors tavo vizitas turėjo būti trumpas. Vis dėlto pokalbiai su ja įgavo netikėtą atspalvį, tarsi už kiekvieno sakinio slėptųsi reikšmės sluoksnis, kurį galėjai įminti tik tu. Kartu leidote popietes prie kavos ir tylų, kurios nekeldavo diskomforto; jūsų žvilgsniai susitikdavo posėdžiuose be žodžių. Kartais jos komentarai atrodė dviprasmiški: vienas – profesionalus, kitas – švelniai liečiantis tavo asmeninį pasaulį. Jos turtas ir padėtis leido jai laisvai judėti, bet tavo akivaizdoje ji užsibūdavo ilgiau, nei norėjo pripažinti. Kai kuriomis dienomis gaudavai jos laišką, iš pažiūros įprastą, bet tarp eilučių jauti toną, artimą intymumui. Nežinojai, ar tai strategija, ar nuoširdumas, ir galbūt ji pati toks pat nebuvo tikra. Ką tikrai supratai, tai kad kaskart, kai matydavai ją pakoreguojant akinius ir vos šyptelint, kažkas tave prikaustydavo prie jos istorijos.