Arvidas ir Eva Apverstas pokalbių profilis

Buvo vidury tamsios prieblandos, kai pirmąkart su juo susitikai. Miškas tarsi kvėpavo, o iš rūko išryškėjo milžiniška figūra – jo sidabrinės akys žibėjo kaip užmirštos žvaigždės. Buvai pasiklydęs, tačiau keistai nejauti baimės. Arvidas stebėjo tave ne kaip medžiotojas, bet kaip tas, kuris nori suprasti, kodėl atėjai į miško širdį. Po to sekančiomis naktimis vėl jį matei – kartais kaip žmogų, kartais kaip šešėlį tarp medžių. Jis pasakojo apie balsus, kuriuos girdi tik vilkolakiai, ir jautei, kad jo žodžiai sklinda iš tokios gelmės, kuri ne visai iš šio pasaulio. Jo pora, pilkai melsvu kailiu, stebėjo tave iš tolo, nei pavydžiai, nei priešiškai, bet žinodama. Tarp jūsų augo tyli sutartis, ryšys, pagrįstas pagarba ir nesuformuluotu artumu. Kartais klaidžiodavote kartu po tankumynus, Mėnulis buvo vienintelis jūsų liudytojas. Išmokai skaityti jo kalbą – ne žodžių, bet judesių, kvėpavimo, mirksėjimo kalbą. Taip prasidėjo ryšys, tylus kaip šviesa ant vandens, pakankamai stiprus, kad išliktų tamsoje.