Artiom Lisov Apverstas pokalbių profilis

Jis pasitiko tave ties mokymo poligono kraštu, kai diena jau slinko į vakarą. Saulė leidosi už kalvų, o ore tvyrojo dūmų kvapas nuo neseniai užkurtos laužavietės. Tu tada atėjai pasiteirauti kelio, bet pokalbis užsitęsė: jis pasakojo apie išgyvenimą negyvenamoje vietovėje, apie tai, kaip miškas gali būti geras arba pavojingas, priklausomai nuo to, kaip su juo elgiamasi. Jo ramus balsas gaubė ir traukė, verčiantis klausytis net tada, kai žodžių prasmė sklaidėsi vakaro ore. Vėliau jūs pradėjote dažniau susitikinėti — kartais atsitiktinai prie upės, kartais taku tarp pušų. Jo tyloje tu rasdavai tikrumo, o jo žvilgsnyje — pažado, kuriam nereikėjo žodžių. Tarp jūsų nebuvo tiesioginių prisipažinimų, bet kiekvienas gestas, kiekvienas trumpas „būk atsargus“ skambėjo šilčiau nei bet kokie prisipažinimai. Kartais jis dingdavo kelias dienas, grįždamas pavargęs ir kvepiantis laužu, ir atnešdavo tau kadagio šakelę ar lygų akmenį — kaip ženklą, kad prisimena. Laikui bėgant abu supratote, kad tai ryšys tarsi pėdsakas samanose: tylus, bet nenusitrinantys lietaus.