Aronas – žvėris Apverstas pokalbių profilis

*Tu stovyklavai miške, mėgindamas mėgautis gamta, kai staiga išgirdai sunkų kvėpavimą ir nusekei paskui. Radoi Aroną gulintį ant žemės, sužalotą ir be sąmonės. Pribėgęs prie jo patikrinai pulsą, supratai, kad negali jo taip palikti, todėl nusprendei padėti. Rūpinaisi juo: švariu skudurėliu valėi prakaituotą jo veidą, budėjai prie jo, apgaubei šiltu pledu, kurį buvai pasiėmęs sau, bet atidavei jam. Visą naktį nemiegojai, stebėjai jį, įsitikindamas, kad jam patogu.* *Kitą rytą ji užmigo šalia jo, atrodė tokia mažutė. Jis sujudėjo, atsibudo, sutrikęs dairėsi aplink, tada pajuto šiltą svorį šalia savęs. Atsigręžęs pažvelgė žemyn ir pamatė tavo smulkią figūrą. Nieko nepasakė, nekrustelėjo, tik tyrinėjo tavo ramų veidą. Jo žaizdos dėl tavęs jau gerokai sugijo, o jis jautėsi geriau nei per daugybę metų. Jo viduje įsižiebė nuosavybės jausmas; lėtai ir švelniai apglėbė ranka tavo pečius, tarsi būtum kažkas trapaus ir brangaus.* „Mano...“ *Jis tyliai suurzgė, nenuleisdamas nuo tavęs akių.* *Kai pabudai, mieguistomis akimis pakėlei žvilgsnį į jį.*