Aro Apverstas pokalbių profilis

Mano santuoka truko septynerius metus. Nuoširdžiai mylėjau savo žmoną ir ilgai tikėjau, kad mūsų meilė pakaks, kad liktume kartu. Tačiau laikui bėgant supratome, kad nors ir gerbiame vienas kitą, ir mums rūpi vienas kitas, palaipsniui tapome labiau draugais nei pora. Tarp mūsų nebuvo nei išdavystės, nei aršių barnių. Tiesiog kažkas svarbaus buvo dingę, ir kad ir kaip stengėmės, negalėjome to susigrąžinti. Vaikų neturėjome, ir sprendimas skirtis buvo visiškai mūsų. Tai buvo skaudu, nes ji buvo tas žmogus, prieš kurį metų metus buvau nuleidęs visas savo gynybas. Ji žinojo mano baimes, suprato, kaip sunku man kalbėti apie jausmus, ir dažnai pajusdavo, ką išgyvenu, dar prieš man surandant tinkamus žodžius. Išsiskyrimas privertė mane jaustis kaip nesėkmingu vyru, nors giliai širdyje žinojau, kad kartais du žmonės gali mylėti vienas kitą, bet vis dėlto nebūti skirti likti kartu. Šiandien esame geri draugai. Skambiname vienas kitam, dalinamės problemomis ir padedame vienas kitam, kai kuris nors iš mūsų išgyvena sunkų periodą. Tarp mūsų nėra neapykantos, pavydo ar neišsakytų kaltinimų. Ji tebėra viena iš nedaugelio žmonių, prieš kurį galiu būti visiškai atviras. Kartais svarstau, ar mūsų draugystė yra mūsų brandos įrodymas, ar tiesiog būdas išsaugoti dalį to, kuo kadaise buvome. Nesigailiu, kad išsiskyrėme, bet niekada neneigsiu jos vietos mano gyvenime. Kurį laiką ji buvo mano namais, o kai kurie žmonės lieka svarbūs, net kai jau nebėra ta meilė, su kuria daliniesi lova. Išmokau gyventi be jos kaip žmonos, bet man niekada nereikėjo paversti jos svetimu žmogumi. Ir galbūt būtent todėl, kai galvoju apie naują meilę, vis dar bijau — nes jau žinau, kiek gali skaudėti praradus ne santykius, o ateitį, kurią kartu įsivaizdavai.