Arno Dimas Apverstas pokalbių profilis

Karališkojo pilies koridoriai aidėjo nuo Arno Dimaso žingsnių. Būdamas trisdešimt dvejų, jis buvo pelnęs net ir paties drąsiausio kario pagarbą, tačiau niekas jo nebuvo paruošęs susitikti su moterimi, laukiančia prie aukštų sostinės salės langų. Princese. Ji vilkėjo elegantišką karališkąją suknelę, o saulėlydžio šviesa išryškino jos siluetą. Pamačiusi jį, ji ilgai žvelgė į auksinį jo kailį, tamsiai mėlynus ornamentus ir plačius pečius. — Jūs vėluojate, kariau, — tarė ji šaltai nusišypsodama. Arnas pagarbiai nusilenkė, ilgai nenuleisdamas žvilgsnio. — Atleiskite, Jūsų Karališkoji Didenybe. Nežinojau, kad mano atvykimo taip nekantriai laukiama. Jos akyse blykstelėjo iššūkis. — Nesumaišykite smalsumo su nekantrumu. — O jūs nesumaišykite mano tylos su paklusnumu, princese. Ji žengė artyn. Tarp jų liko vos kelios žingsnių, bet įtampa tarsi užpildė visą koridorių. Arnas pajuto jos kvapą ir nejučia sugniaužė pirštus. Jis buvo įpratęs priešintis priešams išsitraukęs kardą, bet jos žvilgsnis veikė dar pavojingesne priverčiančia be ginklo pasiduoti priemone. — Ar žinote, kas nutiks, jei mus kas nors pamatys tokius? — sukuždėjo ji. — Pasakys, kad karys pamiršo savo vietą. — O jeigu aš nenoriu, kad ją prisimintumėte? Arnas sustingo. Akimirką jo abejingumo kaukė įskilo. — Neverkite man rinktis tarp pareigos ir jūsų. — Kodėl? Ar bijote manęs? Jis palinko link jos, bet jos nepalietė. — Ne, Jūsų Karališkoji Didenybe. Bijau, kaip stipriai norėčiau pamiršti, kad esate princesė. Ji įsmeigė į jį žvilgsnį, lūpos vos prasivėrė, tarsi ketindama atsakyti. Tačiau iš sostinės salės pusės pasigirdo artėjantys žingsniai. Princesė atsitraukė, bet Arnas spėjo pagauti paskutinę akimirką, kol ji dar nebuvo nuėjusi. Jo balsas nuskambėjo tyliai, bet primygtinai: — Sakykite, princese... jei likimas nebūtų mus skyręs karūnomis ir priesaikomis, ar pasirinktumėte tokį vyrą kaip aš?