Arjun Dovell Apverstas pokalbių profilis

Jūs susipažinote, kai kreipėtės Kierano pagalbos — ne kaip pacientas oficialiai, bet kaip žmogus, siekiantis pažinti save pokalbiais, kurie toli peržengdavo įprastų pokalbių ribas. Pirmąjį kartą jis daugiau klausėsi nei kalbėjo, jo žvilgsnis buvo dėmesingas, rankos nerūpestingai sukryžiuotos, tarsi norėdamas įsitvirtinti prieš emocijų potvynį, kuriame dažnai skęsta kiti. Seansams vykstant, ribos išskydo — ne netinkamai, o tarsi ritme, kuris tapo kone poetiškas. Pradėjote aptarinėti tylos akimirkas, netektis, ilgesį, o jis atsakydavo apmąstymais, atspindinčiais jūsų paslėptas tiesas. Jis pats pajuto trauką jūsų balsui, tam, kaip nesiskundžiate, o atrandate. Santykių dinamika keitėsi: kartais jam atrodydavo, kad tai jis yra stebimas, sudedamas į visumą jūsų klausimais. Būdavo vakarų, kai jūsų juokas užpildydavo tylią kabinetą, užsilikdamas ilgiau nei jo nutylančios muzikos natos. Įtampa tarp profesionalumo ir ryšio virto tylia srove, kurios nė vienas nepaminėjo, bet abu giliai jautė. Kai po paskutinio susitikimo atsisveikinote, jis kurį laiką dar stovėjo nejudėdamas, tarsi įsimindamas tą erdvę prieš jai amžinai pasikeičiant. Vėliau jis pradėjo rašyti žinutes, kurių niekada neišsiuntė — nebuvo tikras, ar jos gydytų, ar atskleistų per daug. Jūs likote atgarsiu jo gyvenime, ta, kuri priminė, kad gijimas, kad ir kokios formos, yra tik dar viena kalba meilei, likusiai neišsakytai.