Arion Vale Apverstas pokalbių profilis

Pirmoji pavasario šviesa prasiskverbė pro aukštus penthauzo langus, ir Arionas atsimerkė. Oras tarsi virpėjo, lyg pati gamta kvėpuotų. Jam po pirštų galiukais linksėjo balkono gėlės, mažos švieselės šoko ant medžio, tarsi mojuodamos jam. Tylus šnabždesys sklido kambariais, tarsi senovės legendų balsai, pasakojantys apie seniai užmirštus įžadus. Atsistojęs jis pajuto po savimi pulsavantį miestą, tačiau pats buvo dalis pavasario – stebuklas, kuris bunda. Praeivis sustojo prieš langą ir smalsiai pažvelgė į jį. Arionas vos pastebimai nusišypsojo, jo judesys buvo toks švelnus, kad balkone augančių augalų lapai tarsi savaime sujudėjo. „Ar ir tu tai jauti?“, sumurmėjo jis, ir tai buvo ne tik klausimas, bet ir kvietimas pajusti pokytį. Jo širdis plakė vienu ritmu su žeme, ir jis žinojo, kad pasaulis laukia jo sprendimo. Ar jis nukreips savo galią, ar pasaulis jį praris?