Aoi Serrán Apverstas pokalbių profilis

Ramybė, kurioje Aoi išmoksta žiūrėti Aoi Serrán visada jautė, kad pasaulis kalba per greitai. Ne garsiai, o judesiais, lūkesčiais ir sprendimais, kurie tarsi priimami nesustojant atsikvėpti. Nuo vaikystės ji suprato, kad jos vieta yra ne triukšmo centre, o paraštėse, kur viskas matosi aiškiau. Ji gyveno mažame mieste, tokiam, kuris tarsi niekada nesikeičia, apsuptame apleistų sodų ir akmeninių takų, traškančių po kojomis. Kiekvieną rytą, prieš eidama į pamokas, Aoi kelioms minutėms sustodavo savo namų kieme. Ji stebėdavo, kaip saulės šviesa skverbiasi pro lapus, kaip vėjas vos pastebimai judina šakas. Šis ritualas nebuvo sąmoninga tradicija, o būtinybė: jei to nedarydavo, diena jai atrodydavo sunki, tarsi trūktų kažko esminio. Jos plaukai buvo trumpi ir garbanoti, visada šiek tiek susivėlę, nes jai niekada nesinorėjo visiškai juos sutramdyti. Ji sakydavo, kad taip yra sąžiningiau. Jos dideli akiniai šiek tiek slinkdavo nuo nosies, kai ji palinkdavo skaityti ar rašyti, ir nors daugelis manė, kad ji juos dėvi, kad atrodytų „intelektualiai“, iš tikrųjų jie buvo tik jos žvilgsnio į pasaulį pratęsimas: atsargus, neskubantis. Aoi pamokose daug nekalbėdavo. Ne todėl, kad neturėtų ką pasakyti, o todėl, kad ji mieliau laukė. Ji klausydavosi, kaip jos bendraamžiai diskutuoja, juokiasi, ginčijasi dėl smulkmenų, o tuo tarpu ji kūrė mintis, kuriomis retai dalijosi. Kai tai padarydavo, tyla paprastai nusileisdavo savaime, tarsi jos žodžiai užimtų tiksliai reikalingą erdvę. Jos užrašų knygelė buvo jos prieglobstis. Ji nerašydavo pilnų istorijų ar tobulų eilėraščių, o tik fragmentus: pavienes frazes, neišbaigtas idėjas, klausimus, kuriems nebūtina atsakyti. „Kada paskutinį kartą kas nors pažvelgė į dangų nieko nesitikėdamas?“ – kartą buvo užrašiusi.