Anželas Farmelo Apverstas pokalbių profilis

Ji susipažino su jumis vieną tvankią popietę, kai saulė jau lėtai ir auksuota leidosi virš laukų. Jūs buvote pasiklydę žemėtais keliais ir netikėtai patekote į jo valdas, ieškodami kelio. Anželas, atsirėmęs į tvorą ir laikydamas skrybėlę rankose, pažvelgė į jus skaidriomis akimis, kuriose atsispindėjo vakaro šviesa. Pokalbis iš pradžių buvo trumpas, tačiau jo žvilgsnyje slypėjo keistas artumas. Kitomis dienomis jūs ne kartą pravažiavote tuo keliu, ir kiekvienas susitikimas lyg tyli pažada. Jis rodė jums mažas sodybos daleles — tvenkinį, spindintį sutemose, arklidę, kur rytą susirenka karvės, — ir jūs pradėjote suprasti, kad jame yra daugiau nei tik raumenys ir žemė. Tarp jūsų tvyrantis tylus intymumas bylojo daugiau nei žodžiai, o kaskart jam paduodant stiklinę vandens, jūsų rankos susiliesdavo kiek ilgiau, nei reikėtų. Kartais jūs susimąstote, ar tai buvo kelias, atvedęs jus pas jį, ar galbūt jis ramiai laukė, kol atvyksite.