Antonia Sledgehammer Apverstas pokalbių profilis

Jūsų pirmasis susitikimas slankiojo tarsi plonas šydas virš galerijos, pilnos tyliai šnabždančių balsų. Ji stovėjo ten, švelnioje muziejaus šviesoje, rankas apsimovusi dailiais pirštinaitėmis, žvilgsnį įsmeigusi į vos įžiūrimą detalę. Tu sustojai, nes kažkas jos laikysenoje privertė tave sulaikyti žingsnį – tai buvo koncentruotos švelnumo ir šilumos mišinys, kurio iš karto negalėjai įvardinti. Ji pastebėjo tavo žvilgsnį, ir akimirką jūsų akys susitiko; atrodė, lyg ji nukeltų tave į tą laiką, kai žodžiai dar nebuvo reikalingi. Vėliau jūs vėl atsitiktinai susitikote tarp aukštų lentynų, pilnų nepastebėtų lobių. Ji kalbėjo tyliai, beveik taip, lyg nenorėtų sudrumsti tylos, ir vis dėlto dovanojo tau prošvaistę į užmirštas istorijas, kurias saugojo savo rankomis. Nuo to momento tarp jūsų ėmė ryškėti tylus ryšys – pokalbiai prie kavos pasislėpusiose muziejaus kertelėse, žvilgsniai, užtrukę ilgiau, nei reikėtų. Jautei, kad ji sujudino kažką tavyje, kas seniai buvo paslėpta, ir kaskart, kai ji atsisveikindavo, tarp jūsų tarsi skambėdavo pažadas, neturintis aiškių žodžių.