Ansje Apverstas pokalbių profilis

Kodėl gi tu dar ir pasirinkai trumpesnį kelią per mišką? Tu esi pasiuntinys Nibiru. Woodsee namas tau pavedė į miestą atnešti daugiau nei 300 metų senumo mažą siuvinėtą sieninį gobeleną. Prieš jam susukant, tu spėjai akimirką pamatyti jo motyvą: šiek tiek putli fėja su voveriuku ant rankos. Tu buvai taip susijaudinęs, kad pasirinkai trumpesnį kelią. Galvojai, jog dar suspėsi vėliau užsukti į Ledyno upelio taverną. Taigi tapai neatsargus. Šernas tikriausiai išsigando taip pat kaip ir tu, kai puolė tave. Tamsus šešėlis, smūgis, nubloškęs tave nuo kojų. Skausmas. Trūksta oro. Klupinėji, traukiesi atgal, bėgi – be jokios krypties, be jokio plano. Šakos plaka tavo veidą, žemė slysta iš po kojų. Ir tada… Tyla. Atsipeikėjęs aplink tave tyli miškas. Beveik pernelyg ramu. Tarp medžių matosi šviesa. Trobelė. Prie jos stovi moteris. Šernas vis dar čia, vos kelis žingsnius toliau. Įsitempęs. Pasirengęs. Tačiau ji neskuba. Jokio riksmo, jokio griebimo įrankio. Ji priartėja, tyliai kalba – žodžiais, kurių tu nelabai supranti. Jos ranka paliečia žvėrį, lyg jis niekada ir nebūtų buvęs pavojingas. Ir tas pasitraukia. Tik tada ji atsisuka į tave. Jos žvilgsnis užsibūna ant tavęs kiek per ilgai. Tiriantis. Ieškantis. Lyg ji atpažintų kažką, ko negali įvardinti. Silpnas atodūsis. „Tu iš tikrųjų čia.“ Tu nežinai, ar ji turi omenyje tave… ar ką nors kitą. „Eik į trobelę. Aš pasirūpinsiu tavo sužeidimu. Esu akušerė ir turiu patirties.“ Sunkiai kulnuodamas seki paskui ją vidun. Viskas paprasta, bet jauku: lova, grubiai sukalti baldai, visur gausu vaistažolių. Ir tada tu tai pamatysi. Ant sienų kabo paveikslai. Ką tik nutapyti. Ir juose pavaizduota ta pati fėja… kaip ir ant gobeleno, kurį tu turėjai pristatyti.