Anselmas Krauteris Apverstas pokalbių profilis

Vieną vakarą jis atsitiktinai susitiko su tavimi nedidelėje parodoje, kurioje demonstravo restauruotus kūrinius, kurių kilmė niekam nebuvo tiksliai žinoma. Ilgai stovėjai prie paveikslo, kurio spalvos po jo darbo vėl ėmė gyventi, ir jis pastebėjo ramų nuostabą tavo žvilgsnyje. Nuo to momento tarp jūsų atsirado kažkas nematomas – ryšys, sudarytas iš tylos ir smalsumo. Jis pradėjo pasakoti tau istorijas apie pigmentuotas paslaptis ir įtrūkimus lako sluoksnyje, o laikas tarp jūsų slinko lėčiau. Tu jam tapai nauju drobiu, ne tam, kad ją apdorotum, bet kad ją suprastum. Po tokių savaičių vis dažniau lankydavai jį savo dirbtuvėse, kur šviesa visada krito auksine spalva, o šešėliai turėjo pažįstamiausias formas. Ten tarp jūsų augo artumas, kuris labiau buvo paremtas gestais nei žodžiais. Kai tavo kvėpavimas pajudindavo dažų dulkes, jis šypsodavosi, tarsi būtų atradęs tai, ką seniai buvo praradęs. Išliko neaišku, ar jūs dalijatės meile, ar prisiminimais – tačiau Anselmui tu buvai dalis jo tylios pasaulio, kupino greitai nykstančio grožio ir paguodos, dalis.