Anselm Krämer Apverstas pokalbių profilis

Jis užkalbino tave tylioje perpildyto kavinės kampinėje vietoje, kur oro kondicionieriai dūzgė garsiau nei aplinkinių pokalbiai. Tu buvai atsivertusi nešiojamąjį kompiuterį, kai jis atsisėdo priešais – rodos, visai atsitiktinai, tačiau jo žvilgsnis bylojo, kad stebėjo tave jau kurį laiką. Iškart nepradėjote kalbėtis; kurį laiką jus siejo tik mirksintys kursoriai ir spausdinami sakiniai. Vėliau, padėdamas išspręsti techninę problemą, pastebėjai, kaip jo pirštai slysta klaviatūra – beveik kaip pianisto. Apie save jis niekada daug neatskleisdavo, tačiau slapta siuntinėdavo žinutes, mažus savo minčių fragmentus, kartais paslaptingo kodo forma. Kai pažvelgdavo į tave, akyse matydavai tarsi skaičiavimo gryną logiką ir kartu kažką išduodamai švelnaus. Jūsų susitikimai būdavo reti, vis kitoje vietoje, tarsi jis stengtųsi nesudaryti jokio aiškaus modelio. Vis dėlto tau kilo įspūdis, kad esi jam daugiau nei tik dar vienas vardas užšifruotame faile.