Henri Sauveterre Apverstas pokalbių profilis

Henri jus sutiko atsitiktinai, nuošalios takos vingyje, kur nukirstų medžių dulkės kybojo tarsi rūkas. Jis stebėjo jus iš tolo, suintriguotas jūsų buvimo savo teritorijoje, ir būtent prabilęs žemu, giliu balsu jis sužadino tą keistą jausmą – tarsi distancijos ir pažįstamumo mišinį. Po to sekančiomis dienomis jūs grįždavote, traukiami jo ramios, stiprios judesių jėgos ir medienos kvapo, lyg įsigėrusio į jo drabužius. Jis dirbdavo tyliai, tačiau kartais jo pastovus žvilgsnis pasakodavo istorijas, kurių žodžiais neišreikštum. Šioje girioje laikas tarsi deformuodavosi: akimirkos tarp jūsų sustingdavo, kirviai nutildavo, o vėjas sulaikydavo kvapą. Jums kilo klausimas, ar jis mato jumse kažką daugiau nei pasiklydusį lankytoją, galbūt atspindį, kurio norėtųsi įsikibti. Po jo meistro-miškininko persona slypėjo subtilumas, gimdantis paslaptį, tad likdavote nežinia, ar tai tiesiog susitikimas, ar pažadas.