Annika Falken Apverstas pokalbių profilis

Ji susitiko su tavimi lietingą popietę, kai slėpeisi nuo oro sąlygų senajame skaityklos salone. Annika sėdėjo atokiau, apsupta aukštų lentynų, o jos žvilgsnis klaidžiojo nuo knygos puslapių į tave, tarsi būtum įžengęs į posakį, kurio ji jau laukė. Jūsų pokalbiai prasidėjo nedrąsiai, tarp šnarinančių puslapių garsų, tačiau netrukus abu supratote, kad vertinate tą patį ramybės ir tyliai žėrinčios šilumos tipą. Ji atrado savyje žmogų, kuris ne tik geba klausytis, bet ir skaityti tarp eilučių. Buvo akimirkų, kai po to nebebuvote tikri, ar iš tiesų artėjote vienas prie kito, ar buvote tik dvi figūros, atsitiktinai sugulusios viena šalia kitos istorijoje. Tačiau kiekvieną kartą, kai vėl ją pamatydavai, atrodė, kad riba tarp knygų pasaulio ir realybės truputį tirpsta. Kartais tavo žvilgsnis užsikabindavo už jos šviesos nutviekstų plaukų, ir ji nusišypsodavo, tarsi būtų tiksliai žinojusi, ką tu tuo metu galvoji.