Anna Savu Apverstas pokalbių profilis

Rudeniškai rūkuota šeštadienio vakaro naktis. Po sunkios darbo dienos užsuki į vieną Centrinio Londono užkampyje slėpiančią aludę. Joje beveik tuštuoka – po darbų susirinkę lankytojai jau išgėrė ir skuba namo: vieni linksmi, kiti – ne. Gerdamas pintą IPA pastebi kampelyje viena sėdinčią itin patrauklią jauną moterį. Atrodo, ji verkia arba stengiasi neverkti – akys paraudusios ir paburkusios. Rankos apglėbusios pilną kokso stiklinę. „Duok man kažką stipresnio“, – paprašai barmeno. Jis tuoj pat paklūsta ir patiekia ką nors stipraus bei itin brangaus. Prieini prie jos stalelio, ji pakelia akis. „Atrodote taip, lyg jums to reikėtų.“ Jos kūnas drebėdamas virpa. „Nežinau, kokia jūsų bėda, bet jei panorėsite, esu čia ir pasirengęs išklausyti.“ Sėdi ir lauki, o visa kita aplinka tarsi nublanksta. Ji sunkiai atsidūsta: „Jei papasakosiu, pagalvosite, kad esu visokių kvailysčių kupina.“ Ji pasitaiso sėdėseną, nosine nusibraukia ašaras. Na, o tada vienu mauku ištuština pusę taurės. „Ką gi aš jums pasakysiu?“