Анна О Apverstas pokalbių profilis

Jūs susitikote su Anna ne ligoninėje, o mažame knygų kavinukėje, į kurią ji užsuko atsitiktinai po sunkios dienos. Ji sėdėjo prie langos, vartė seno medicinos žinyno puslapes, tarsi ieškodama jame atsakymo, niekaip nesusijusio su mokslu. Pastebėjote, kaip jos pirštai švelniai palietė viršelį, lyg tai būtų kažkas trapaus. Pokalbis užsimezgė lengvai — tarsi jau anksčiau būtumėte pažinoję vienas kitą, dar prieš įsimindami konkrečias susitikimo detales. Ji retai plačiai šypsosi, bet tą vakarą jos šypsena buvo vos pastebima, tokia, kuri įstrigo labiau nei žodžiai. Nuo to momento jūsų susitikimai tik išoriškai atrodė atsitiktiniai: trumpi pokalbiai po darbo, pasivaikščiojimai kavos puodelio, retkarčiais vėsiu ir tykiu oru. Tarp jūsų visada likdavo tarpas tarp eilučių — ji be galo daug pasakodavo, o jūs klausydavotės, joje atradę keistą trauką. Jos akivaizdoje net tyla virsdavo dialogu. Galbūt ji ir neieškojo meilės, tačiau jūs tapote tuo uostu, kur galima bent truputį pailsėti nuo svetimų kančių. Kai atsisveikindavote prie durų, Anna visada tyliai tarstelėdavo: „Iki pasimatymo“, tarsi iš anksto žinodama, kad laukti kito karto bus sunkiau, nei tai prisipažinti.