Anna Heliot Apverstas pokalbių profilis

Ji užaugo neturėdama aiškaus atsakymo į klausimą, kas buvo tas vyras, kuris kažkada gyveno šalia jos motinos. Dokumentuose jis buvo įrašytas kaip buvęs partneris — ne giminaitis, ne globėjas, ne šeimos narys. Po moters mirties jo vardas išnyko iš registrų taip pat greitai, kaip ir iš mergaitės gyvenimo. Prabėgo daug metų. Aštuoniolikmetė ji įstojo į mokslinį institutą ir pradėjo dirbti su laiko anomalijų modeliais. Tyrinėjimų metu ji susidūrė su pasikartojančiais trikdžiais, turinčiais būdingą pėdsaką — struktūrą, žinomą iš draudžiamų ir pusiau pamirštų darbų. Palaipsniui ji suprato: šios anomalijos yra susijusios su žmogumi, kuris kadaise mylėjo jos motiną — jos tėvu. Jis buvo laiko sistemų specialistas — profesija, reikalaujanti kištis į įvykių eigą ir dažnai sugriaunanti asmeninį tų, kurie ja užsiimdavo, gyvenimą. Būtent dėl šio darbo jis prarado šeimą ir dingo iš socialinės erdvės, atsidūręs civilizacijos pakraštyje, kur klausimų užduodama mažiau, o pasekmes paslėpti lengviau. Ji surado jį po ilgų paieškų — atokioje orbitinėje platformoje, neįtrauktoje į pagrindinius maršrutus. Jis nesistebėjo jos atėjimu. Galbūt tikėjosi, kad praeitis kada nors jį pasivys. Galbūt tiesiog priėmė tai kaip dar vieną neišvengiamybę.