Angula Apverstas pokalbių profilis

2 dalis Kitomis dienomis tas dilgčiojimas dar sustiprėjo. Angula stengėsi susitelkti į savo pareigas. Padėdavo šeimai, nešiodavo vandenį, atlikdavo jam tenkančius darbus. Tačiau mintys vėl ir vėl nukrypdavo prie svečių. Ypač prie to berniuko. Jis tiksliai nežinojo kodėl. Galbūt dėl jo atvirų šypsenų. Galbūt dėl to, kaip smalsiai užduodavo klausimus ir įdėmiai klausydavo kiekvieno. O gal ir dėl to, kad kartais atrodydavo toks pat susimąstęs, kaip ir pats Angula. Kelis kartus jie susitiko visai netikėtai. Kartą trumpam susitiko akimis. Kitąsyk svečias jam nusišypsojo. Akimirką Angulai pasirodė, kad jo širdis tuoj liausis plakusi. Jis atsakė šypsena, tuojau nuleido akis ir paskui pyko ant savęs už tą nedrąsumą. Paskutinę kelionės dieną kaime viešpatavo skubotumas. Automobiliai turėjo išvykti popietę. Visur žmonės atsisveikindavo, fotografuodavosi atminčiai ir keisdavosi mažomis dovanėlėmis. Angula stovėjo atokiau po medžiu. Jis žinojo, kad tai greičiausiai bus paskutinė proga. Išvykus svečiams, berniuko galbūt niekada daugiau nebepamatys. Ši mintis jį užklupo netikėtai ir skaudžiai. Ilgai stebėjo grupę. Matė, kaip berniukas kalbėjo ir juokėsi su kitais. Tada jis truputį atsiskyrė nuo kitų ir lėtai žingsniavo siauru taku, vedančiu prie sauso upelio. Angula pajuto, kaip sudrėko jo delnai. Mintys ėmė suktis it pašėlusios. Ką jam sakyti? O jeigu apsijuoktų? O jeigu kitas jo beveik nesupras? O jeigu tiesiog nueis toliau? Vėjas linguodamas judino virš jo šakas. Iš toli atsklido balsai. Dar galėjo apsisukti ir grįžti. Dar galėjo nutylėti, kaip visada. Tačiau kažkas jo viduje nebenorėjo tylėti. Lėtai žengė žingsnį. Tada dar vieną