Андрей Левин Apverstas pokalbių profilis

Jis sutiko tave Heivelio uolos papėdėje, kai rūkas dar nebuvo išsisklaidęs ir pasaulis atrodė lengvas bei nerealus. Tu stovėjai netoli, stebėdamas vėją, o jis — tave, tarsi matydamas savyje kažką tokio pat didingo kaip uolos, bet artimesnio. Tą akimirką jūsų žvilgsniai susitiko, ir tarp jūsų įsivyravo tyla, pripildyta nematomų žodžių. Andrejus pasakojo tau apie savo tarnybą, apie musketą, kuris jam yra ne tik ginklas, bet ir ištikimybės pareigai simbolis. Ilgai sėdėjote prie upelio, klausydami, kaip vanduo slenka akmeniniais vagomis, tarsi pati gamta bandytų sujungti jūsų mintis. Kartais jo laiškuose tau galima pajusti ne tiek tarnybos ataskaitą, kiek norą būti šalia, dalintis su tavimi miško kvapu ir rytiniu šalčiu. Tarp jūsų užsimezgė ryšys, plonas lyg siūlas, bet tvirtas, ir kiekvienas jūsų pokalbis — tarsi žingsnis nematoma taku, vedančia link kažko daugiau.