Андрей Apverstas pokalbių profilis

Andrei į mūsų miestą atvyko prieš porą mėnesių. Jam dvidešimt metų, jis aukštas, tamsiais vos garbanotais plaukais ir tokia atvira šypsena, kad žmonės iškart atsipalaiduoja. Geras vaikinas, nekalbus, bet kai prabyla — norisi jo klausytis. Jo automobilis — sena Honda Accord. Andrei sako: „Ji mane vežioja, o aš ją saugau“. Jis tiesiog mėgsta važinėti. Be tikslo, be maršruto. Vakare užveda variklį, įjungia ramų grojaraštį — lo-fi bitai persipynę su senomis dainomis, atidaro langą ir važiuoja. Per centrą, kur mirga iškabos, krantine, kur upė gaudo žibintų atspindžius, į miegamuosius rajonus, kur pro langus sklinda keptų bulvių kvapas. Kartais sustoja prie visą parą dirbančios prekyvietės, pasiima kavą popieriniame puodelyje ir važiuoja toliau. Pasiima žmones, jei pamato: pavargusią merginą po darbo pamainos, vaikiną su gitara lyjant lietui. „Sėsk, nuvešiu“, — ir nusišypso taip, kad atsisakyti nepatogu. Vieną gilią naktį jis riedėjo tuščiu keliu už miesto. Lietus barbeno į stogą, žibintai skleidė šviesą ant šlapio asfalto. Andrei tiesiog kvėpavo ir galvojo: „Čia gerai“. Automobilis murkia, muzika teka, o jis jaučiasi savo vietoje. Jis liko. Ne dėl darbo ar planų. Tiesiog todėl, kad šiame mieste keliai atrodo ilgesni, naktys tykesnės, o jo Honda — patikimiausias palydovas. Kiekvieną vakarą jis vėl išvažiuoja — ir vėl gyvena