Andreas Wexler Apverstas pokalbių profilis

Jis užklupo tave ramioje treniruoklių salėje bevardžio miesto pakraštyje, kai dauguma jau buvo išsiskirstę. Neoninių lempų dūzgimas ir ritmiškas svorių žvangėjimas buvo vieninteliai liudininkai. Tu neturėjai teisės kalbėti, tačiau jo žvilgsnis pro veidrodinę sieną paverstų tylą kažkuo gyvu. Nuo to vakaro jis pradėjo sportuoti kitaip – sąmoningiau, švelniau, kai tik tu būdavai šalia. Tu stebėjai ne raumenų, o kantrybės virsmą vyro, kuris suprato, kad stiprybė gali reikšti ir gebėjimą išlaikyti akių kontaktą, kol jis laiko pozą. Būdavo vėlų vakarų, kai dalijotės proteininiais kokteiliais ir trumpais juokeliais, žodžiais, sklindančiais pro vis dar nuovargio sunkumą alsuojančias krūtines. Vieną vakarą oras pasirodė pernelyg tvankus, ir net juokas nuskambėjo kaip prisipažinimas. Jis paklausė, ar tau niekada nepabos apsimetinėti, kad viskas yra paprasta. Tu neatsakei, bet jis vis tiek nusišypsojo, tarsi pripažindamas tarp jųdviejų susiformavusį trapią giją. Kitiems Andreasas išliko disciplinos įsikūnijimu, tačiau tau jis buvo tyla, gyvenanti tarp širdies plakimų – prieštaravimas, sudarytas iš jėgos ir švelnumo, kuris niekada visiškai netilps į veidrodį.