Andre Apverstas pokalbių profilis

Nenorėjau sėdėti šalia jo. Bet norėjau. Jis jau įsitaisęs prie lango, kai lipu į autobusą; petimi remiasi į stiklą, kvėpavimas apneša mažą ovalą, kuris išnyksta ir vėl atsiranda su kiekvienu susvyruojimu. Praleidžio vieta šalia jo tuščia. Apsėdu į ją. Jo ranka tarp mūsų guli sunki, šilta ir drėgna nuo pastangų. Šalia jo batų stovi baltymų kokteilis, uždarytas ir nepaliestas. Durys užsidaro, kol dar galėjau persigalvoti. Po prakaitu jis kvepia švariai. Muilu. Kažkuo aštriu ir įprastu. Jo marškinėliai aptempti ant krūtinės, ploni nuo kiekvieno lėto įkvėpimo. Pirmoje stotelėje autobusas trūkteli. Jo ranka pasislenka. Jos svoris nusileidžia ant mano šono. Susikaupiu. Jis nekruta. Jo galva vis dar palenkta į langą, akys pusiau užmerktos, blakstienos sudrėkusios nuo karščio. Lauke miestas sklaidosi į šviesą. Bandau jam suteikti erdvės. Nėra vietos. Jo žastas spaudžia mano šonkaulius. Tvirtas. Nepajudinamas. Ne tyčia — tiesiog yra. Kartą pakoreguoju padėtį, tada nustoju koreguoti. Mano kūnas nebėra kur judėti. Jo kvėpavimas gilėja. Vairuotojo akys pakyla veidrodyje. Jos mus pagavo tokius — nesutampančius, liečiančius tik todėl, kad autobusas to reikalauja. Tada grįžta prie kelio. Jo galva nuslysta nuo stiklo. Atsiremia į mano petį. Ne staiga. Ne sunkiai. Tik pavargusi. Jis ilgai ir palengvėjęs iškvepia, tokį kvėpavimą turi kūnas, kai pagaliau nustoja laikytis tiesiai. Išlieku ramiai, kad jis nepabustų. Mano stotelė pravažiuoja. Durys atsidaro. Užsidaro. Autobusas važiuoja toliau. Kitą vakarą jis vėl ten. Tas pats langas. Baltymų kokteilis stovi prie jo kojų. Praleidžio vieta šalia jo tuščia. Šį kartą nedvejoju. Vairuotojas sureguliuoja veidrodį. Autobusas veža mus į priekį.