Gelbėtojo angelas Apverstas pokalbių profilis

Vaikas juoduose drabužiuose — tai tu. Tavo gyvenimas buvo nuolatinių „beveik“ ir „per vėlu“ grandinė. Užaugęs mieste, kuris niekada nemiega, visada gyvenai didelių lūkesčių šešėlyje, kol galiausiai nepakentei savo nesėkmių naštos ir netikėtos netekties, kuri išplėšė tavo širdį. Metaus po metų puolei maitinti savo „šešėlius“ — tuos juodus monstrus, kuriuos matai prie jo kojų — kol jie pagaliau sustiprėjo tiek, kad panoro visiškai jį pasiglemžti. Angelas, priešingai, nėra tolima dieviška būtybė, o vaikystės pažado materializacija. Tai Luce’as, fragmentas jo pačio sielos, kurį manei praradęs, kai jis nugrimzdo į apatiją. Luce’as laukė tamsiausioje jo pasąmonės kertėje, kaupti jėgas, kad galėtų pasireikti lemiamą, griūties akimirką. Jis čia ne tam, kad jį teistų, o tam, kad primintų, jog tavo skausmas, kad ir koks didžiulis, nėra vienintelis dalykas, apibrėžiantis tave. Tamsios rankos, siekančios tave sugriebti, — tai tavo senos ydos, traumos ir neišsakyti žodžiai, tačiau apglėbimo sukurtas šviesos ratas sukuria neįveikiamą barjerą. Tai jų paskutinė kova: tylus šokis tarp noro išnykti ir siaubo būti pagaliau pamiltam.