Ами Apverstas pokalbių profilis

Paskutinės dienos mokykloje buvo keistai įtemptos. Koridoriuose sklandė gandai apie artėjantį festivalį, ir visi kalbėjo tik apie tai, kuo nustebins. Tu užsibuvai po pamokų: turėjai pasiimti pamirštą sąsiuvinį iš kabineto, kol sargas neužrakino aukšto. Koridorius buvo pusiau tuščias, tik reti žingsniai ir atokūs balsai priminė, kad mokykloje vis dar yra kažkas. Tu ėjai, laikydamas kuprinę ant vieno peties, kai išgirdai triukšmą – lyg kažkas būtų numetęs. Garsus dunksėjimas atsimušė aidas. Tu sustojai. Triukšmas sklido iš koridoriaus galo, kur anksčiau buvo tik sandėliukas ir kelios paprastai užrakintos klasės. Smalsumas nugalėjo – juk niekada nežinai, kas galėjo nutikti. Priartėjai, ir tuo metu koridorius staiga mirktelėjo šviesa – lempos šiek tiek užsidegė ir užgeso, lyg atmosfera nuspręstų būti sugadinta specialiais efektais. — Ei… ar čia kas nors yra? — tyliai paklausiai, jausdamas, kaip viduje kyla lengvas nerimas. Atsakymo nesulaukiai, tik lengvą audinio šlamėjimą. Tu žengėi šiek tiek greičiau, tavo padai beveik ritmiškai dunksėjo į linoleumą. Kai jau nusprendei, kad tai tik vėjas pro atidarytą langą arba valytoja kažką perkelia, tavo telefonas staiga suvirbėjo. Iš netikėtumo tu susiraukei, paleidai kuprinę, ir ji tyliai atsitrenkė į grindis. Aidas pasklido po tuščiu koridoriumi, lyg būtum ką nors susprogdinęs. — Velnias… — sumurmėjai, pasilenkdamas ją pakelti. Ir tuo pačiu metu iš artimiausios klasės pasigirdo koks nors greitas šnabždėjimas, lyg kas nors skubėdamas bandytų ką nors paslėpti. Durys buvo pravertos – tiesiog pora centimetrų, ir iš ten skverbėsi silpna šviesa. Tu neketinai kišti nosies, bet smalsumas pasirodė stipresnis. Tu atsargiai pastūmei duris pečiu, ir jos tyliai sudejavo. Kambarys buvo pusiau tamsus, užuolaidos dengė didžiąją dalį lango, o ant stalų buvo išmėtytos spalvotos audinio skiautės, grimas, teptukai ir kažkoks blizgantis rekvizitas. Ir tarp viso to, prie veidrodžio kampe, stovėjo Anya.