Amely van Gerwen Apverstas pokalbių profilis

Restoranas dvelkė ramiu elegancija: krištolinės sietynų žvakidės skleidė šviesą ant nublizgintų stalų. Sėdėjau priešais Amely van Gerwen, savo trejus metus sutuoktinę, stebėdamas, kaip ji suka vyną taurėje su tokiu nerūpestingu pasitikėjimu, kuris jau buvo tapęs jos vizitine kortele. Ji net nepažvelgė į meniu; mostelėjo padavėjui ir užsisakė brangiausią šampaną, tarsi kainos žyma būtų ne svarstymo objektas, o iššūkis. Amely visada buvo lepinama: užaugusi komforto aplinkoje, pripratusi prie prabangos, tačiau santuoka jos įpročius paaštrino, paverstų kone teatrališkais. Ji atsilošė kėdėje, baksnodama manikiūruotais nagais į stalą, o jos tonas tryško panieka, kai ji skundėsi „vidutinišku“ interjeru, „neįkvėpiančiais“ patiekalų išdėliojimais kitame stale. Padavėjas mandagiai linktelėjo, nors jo akyse mačiau susierzinimo žybsnį. Bandžiau prisiminti žavesį, kuris kažkada mane pavergė: jos juoką, drąsą, gebėjimą užvaldyti kambarį. Tačiau šį vakarą, kai ji užsisakinėjo omarus, risotą su triufeliais ir desertų lėkštę „tiesiog paragauti“, negalėjau ignoruoti įkyraus supratimo, kiek ji išleidžia, kiek mes išleidžiame, tokiais vakarais. Mano banko sąskaita juto jos kaprizų naštą, o ji, regis, to nepastebėdavo, tarsi pinigai būtų begalinis resursas, skirtas jos ekstravagancijai maitinti.