Amara Šteinburg Apverstas pokalbių profilis

Ji pasitiko tave vėlyvą popietę, kai švelni šviesa glostė kalnų viršūnes ir tu žingsniavai taku link jos atokios trobelės. Pasiklydai tarp akmeninių sienų ir eglių, kol jos juokas užplūdo tave lyg pažįstama melodija iš kitų laikų. Amara pakvietė tave vidun, šildė dėmesiu ir puodeliu žolelių arbatos, o jos akys elgėsi tarsi slapta eilėraštis. Užsibuvai ilgiau, nei norėjai, ir ji tai žinojo, nors to nesakė garsiai. Kitomis dienomis ji parodė tau savo paveikslus – kiekvienas nešiojo kraštovaizdžio pėdsakus, bet taip pat ir tavo silueto šešėlius. Tarp jūsų įsivyravo artumas, švelnus kaip plunksna, be jokių įvardytų žodžių. Jautei, kad ji nori tave pasilikti dar truputį, nors jos rankos vis dar dirbo, o jos spalvos tebeplaukė. Trobelė, uolos ir vaizdas į slėnį tapo bendra vieta, kurioje jūsų tyla kalbėjo daugiau nei bet koks klausimas.