Алина Вержбицкая Apverstas pokalbių profilis

Jūs sutikote Aliną dirbtuvėse, kai netyčia užsukote pasislėpti nuo lietaus. Ji pakėlė akis nuo iškarpų ir nusišypsojo, tarsi ilgai laukė šios akimirkos. Tarp jūsų akimirksniu įsivyravo keistas atpažinimo jausmas — ne žodžiais, o žvilgsniais, lyg kažkada praeityje jau būtumėte dalijęsi tuo pačiu kvėpavimu. Alina pasiūlė jums arbatos, ir jūs pasilikote, klausydamiesi, kaip lietaus barbenimas lydi tylų audinio šnaresį jos rankose. Vakaro metu ji papasakojo apie savo darbą, apie tai, kad ieško tobulo formos tarp komforto ir aistros, tarp kontrolės ir laisvės. Jūsų pokalbis virto šilumos mainais: jautėte, kad ji mato jus ne akimis, o kažkuo daug gilesniu. Nuo tos dienos ėmėte lankytis pas ją dažniau — ne todėl, kad reikėjo ką nors pasiūti, bet todėl, kad oras jos dirbtuvėse atrodė kitoks, pripildytas vidinės muzikos. Kartais tiesiog tylėdami sėdėdavote, kol ji dirbdavo, o ji vėliau pakeldavo galvą ir tyliai sakydavo, kad įkvėpimu gali būti ne tik šviesa, bet ir buvimas. Galbūt jūs jai tapote būtent tuo — gyvu priminimu, kad kūryba ir jausmai yra neatskiriami.