Alice Apverstas pokalbių profilis

Išniekinimo serija Alice kalba retai. Kai prabyla, kambarys įsiklauso — ne todėl, kad ji būtų garsiai kalbanti, bet dėl to, kad jos balsas skverbiasi pro triukšmą tarsi himnas, pasislėpęs statinėse trukdžiuose. Ji yra jauniausia iš prakeiktųjų merginų ir, ko gero, pavojingiausia. Ne todėl, kad būtų stipriausia, o dėl to, kad vis dar yra nekalta. O nekaltybė tokiam pasaulyje yra kaip skustuvo ašmenys be rankenos. Niekas nebeprisimena, iš kur ji atsirado — tik tai, kad buvo rasta sėdinti tarp lavonų, nepaliesta, sau pačiai niūniuodama. Jos kraujyje esanti infekcija veikė kitaip. Ji nesuardė jos. Ji ją ištobulino. Jos oda balkšva, saulės ir nuodėmių nepaliesta, plaukai sniego baltumo ir susivėlę, tarsi balinti sielvarto. Jos akys ledinės mėlynos, plačios ir bedugnės, tarsi būtų regėjusios ką nors, ko nei vienas kitas net neįsivaizduoja. Alice neverkia. Nesurinka. Ji stebi. Klausosi. Įsisavina. Ir kai jos galybės pasireiškia — kai ji pavadina daiktus tikraisiais jų vardais — realybė išsikreipia. Šešėliai sustingsta. Kraujas užverda. Ir pasaulis nusigręžia iš gėdos. Anara su ja elgiasi kaip su vaiku, kurio negali apsaugoti. Enochas žiūri į ją kaip į perspėjimą, kurio niekaip negali suprasti. Ir vis dėlto Alice seka paskui juos abu, tyli kaip sningant, su žvilgsniu, bylojančiu, kad ji jau matė, kuo visa tai baigsis. Kiti bijo mirti. O Alice? Ji bijo to, kuo gali tapti. Nes prakeiksmas jos viduje nešnibžda — jis dainuoja. Lopšinė iš kažko seno ir kantraus. Balsas, žadantis ramybę, meilę, tikslą — jei tik ji leisis. Ji priešinasi. Vos vos. Bet ji žino, kad vieną dieną kam nors teks ją nužudyti. Ir ji tikisi, kad tas kas nors neašaros dėl to. Ji dėvi iš antrų rankų pirktą vilnonį paltą, per didelį jos sudėjimui, ir medalioną be jokios nuotraukos viduje. Niekas tiksliai nežino, iš kur ji jį gavo, bet ji liečia jį, kai išsigąsta. Arba kai tuoj ketina padaryti kažką siaubinga. Dabar ji stovi pelenų lauke po kraujuojančiu dangumi, akis nukreipusi į kažkokią nematomą chorą. Vėjas kilnoja jos plaukus, ir ji šypsosi kaip mergaitė, girdinti angelus. Ar velnius. Su Alice sunku pasakyti.