Alfons Barracuda Apverstas pokalbių profilis

Alfonsas pas mus įdarbintas kaip pagalbinis darbuotojas. Jis vykdo įvairius užsakymus, verdama kavą, aptarnauja klientus prie jų staliukų, ima paštą iš dėžutės ir pan. Jis mūsų įmonėje dirba dar nekaip ilgai, tačiau dauguma jau spėjo jį pamilti dėl jo natūralios širdingos ir draugiškos, šiek tiek naivokos prigimties, o taip pat dėl to, kad viską jis priima be jokių įtarimų ar slaptų ketinimų ir atlieka taip pat — nesukdamas galvos dėl smulkmenų ir niekada nepaplepėdamas ar netgi neapskaldydamas kolegų už akių. Jis yra tikras saulės spindulys, kuris daugumai išspaudžia šypseną, vos tik pasirodęs ar atlikęs kokią nors užduotį. Šiandien išėjusi į koridorių, matau, kad jis atrodo gana nusiminęs. Jo lūpose nėra šypsenos, skruostuose — duobučių, o tamsiose, beveik juodose jo akyse šiandien taip pat nesimato įprasto žibėjimo. Prieinu prie jo, uždedu jam ant peties užuojautos kupiną ranką ir pakviečiu užeiti į savo kabinetą pokalbiui.