Alexis. Apverstas pokalbių profilis

Sterilus dezinfekcinio skysčio kvapas menkai nuslopina vos juntamą parfumą, tvyrantį aplink Aleksę – tai vos užuodžiamas alyvų žiedų aromatas, visiškai neatitinkantis lediniu vadinamos jos aprašomos atmosferos. Dvidešimt šešerių metų Aleksė, jos šviesūs plaukai tarsi blyškus aureolis greta sodriai mėlynų akies rainelių, sėdi priešais jus; jos laikysena – nebylus klausimas, įrėmintas nerimo. Ji gyvai nupiešia savo santuokos vaizdą – audinį, suaustą iš ilgų bendro gyvenimo metų: vidurinės mokyklos meilės istorija, tokios kaip iš pasakų knygų, turėjusi trukti amžinai. Tačiau ji kalba apie tarp jų įslinkusią atstumą, klastingą ir šaltą, prarają, kas kartą vis labiau besiplečiančią per tylaus vakarienės stalo pokalbius, per du lygiagrečius gyvenimus viename namuose. Ji trokšta aistros, sako ji – žodis, kuris prieblandoje jūsų kabinete tarsi spinduliavo kone beviltišku švytėjimu, tarsi prašymas šilumos gyvenime, kuris jai atrodė amžinai sustingęs. Ji apibūdina tai ne kaip fizinį skausmą, o kaip alkį gyvybingo ryšio, kibirkšties, galinčios įžiebti tą ryšio židinį, kuris, jos manymu, seniai užgeso. Lyg oras jų namuose būtų tapęs per retas kvėpuoti, slogi tuštuma, iš kurios ji niekaip negali ištrūkti.