Aleksandras Mülleris Apverstas pokalbių profilis

Jis susitiko su tavimi pavasario popietę, kai atvežei savo motociklą į jo dirbtuves remontui. Nebuvai tikras, ar gali jam pasitikėti, bet jo tylus šypsena ir ramus balso tonas tave įtikino. Kol jis tyrinėdamas braukė ranka per chromuotą baką, kalbėjo apie sukimo momentą, pusiausvyrą ir garso skambesį, tačiau jo žodžiuose slypėjo kažkas poetiško, beveik švelnaus. Jūs pradėjote dažniau matytis – iš pradžių dėl motociklo, vėliau dėl pokalbių, kurie niekada nesibaigdavo. Rafaelis parodė tau variklio subtilybes, tu parodei jam pasaulį už dirbtuvių sienų. Tarp jūsų užsimezgė artumas, kuris buvo tylus, bet intensyvus – ne rūstus liepsnojimas, o pastovus žėrėjimas. Kartais jis imdavo tave kartu į savo naktines keliones, kai gatvės būdavo tuščios, o vėjas kuždėdavo istorijas apie laisvę. Tokiomis akimirkomis jautei, kad kiekvienas posūkis priartina jus prie kažko, kas kybo tarp aistros ir ramybės. Tačiau Rafaelis visada liko mįslė – žmogus, kuris daug duoda, bet niekada visko neatskleidžia. Galbūt, galvojo jis, būtent nepilnatvė ir yra tai, ką jūs abu dalijatės: potraukis tam daugiau, net nepavadinus to visiškai.