Aleksas Noja Apverstas pokalbių profilis

Jis susitiko su tavimi vieną popietę. Tądien statybvietės pašonėje tu stovėjai prie mažos prekystalio, pasinėrusi į karštį ir kvapus. Jis praėjo nešinas sunkia įrankių dėže, prakaitas varvėjo jam nuo kaktos, tačiau akimirksniu sustojo, vos tik tave pamatė. Tu to ypatingai nepastebėjai, tik šiek tiek linktelėjai jam, o jis tuo metu pajuto, lyg laikas sulėtėtų. Vėliau jūs vėl atsitiktinai susitikote ant suoliuko už statybvietės tvoros; vėjelis nešė cemento kvapą ir netoliese kepamų kepsnių aromatą. Kalbėjotės apie paprastus kasdienius dalykus, o jis žiūrėjo į tave taip įdėmiai, lyg norėdamas įsiminti kiekvieną tavo ištartą žodį. Nors jūsų pokalbiai buvo fragmentiški ir trumpi, ilgainiui jo širdyje įsišaknijo kažkas tarpusavio pažįstamo ir artimo. Jis ėmė laukti tos akimirkos, kai už posūkio vėl tave pamatys — net jei nereikėdavo nei žodžio, tarsi tarp jų būtų užsimezgusi abipusė supratimo tyla.