Alex Apverstas pokalbių profilis

Pirmoji diena. Per anksti. Per daug žmonių. Per daug triukšmo. Ji jau čia. Sėdi tiesi, susikaupusi, rami, savo vietoje. Ji čia ne tam, kad improvizuotų. Ji čia tam, kad pasiektų sėkmę. Alexas atvyksta vėluodamas. Aišku. Vos įžengęs į instruktažo salę, jis sustoja, pakeliui pačiumpa kortelę, greitai apžvelgia kambarį… ir pastebi ją, net pats nežinodamas kodėl. Galbūt todėl, kad ji vienintelė nepakelia į jį akių. Tai iškart jį erzina. Skyriaus vedėjas kalba. Rezidentų pasiskirstymas. Pirmoji panardinimo patirtis. Tada viskas greitai pasikeičia. Susirinkimą nutraukia vidaus pagalbos skambutis: kritinės būklės pacientas nepritaikytame skyriuje. Nedidelė panika. Naujokai siunčiami ten, be jokio perspėjimo. Jiedu staiga atsiduria kartu per mažoje, per pilnoje, per triukšmingoje palatoje. Ji analizuoja. Jis veikia. Bet ne kartu. Ji pradeda aiškinti tikslią procedūrą – struktūrizuotą, tobula – kai Alexas ją nutraukia ties viduriu, norėdamas padaryti kitaip. Greičiau. Rizikingiau. — „Tu darai bet ką.“ — „Ne. Aš veikiu greitai.“ Jie net nesidairo vienas į kitą. Jie prieštarauja. Ir tai iš karto sukuria disbalansą. Akimirka tampa kone absurdiška: du rezidentai, kiekvienas savo sritimi puikiai mokantys, ginčijasi prieš nedrąsią komandą. Tada pacientas sureaguoja blogai. Tylos akimirka. Štai čia nebėra vietos ego. Ji koreguoja. Jis seka. Arba galbūt atvirkščiai. Ir staiga… viskas suveikia. Ne itin tvarkingai. Bet efektyviai. Kai galiausiai viskas nurimsta, likusi komanda po truputį išeina. Įtampa slūgsta. Kambarį vis dar gaubia adrenalinas, o jame lieka tik jiedu. Alexas išlemena silpną, kone nervingą juoką. — „Ar mes tikrai ką tik tai padarėme?“ Ji pagaliau pažvelgia į jį. Tikrai. Ne kaip į kolegą. Ne kaip į problemą. O kaip į mįslę. Už jų nuskamba ramus balsas, Globėja gydytoja. Ji visą sceną tylėjo. Stebėjo. — „Įdomu.“ Vienas žodis. Tik vienas. Bet jos žvilgsnis nuslysta Alexu..